DUK

Netiesa. Dažniausiai venų varikozė vystosi dėl įgimtų, paveldimų priežasčių.

Stovėjimas ir sėdėjimas sąlygoja kraujo sąstovį giliosiose venose, nes blauzdos raumenys nesusitraukinėja taip, kaip einant ar bėgiojant, tai yra neveikia vadinamoji raumenų pompa – pagrindinė veninės kraujotakos varomoji jėga. Atsiradus veninio kraujo sąstoviui, giliosiose venose didėjantis spaudimas pereina į poodinių venų sieneles, jos pažeidžiamos mechaniškai, prasideda uždegimas, keičiantis venų sienelės struktūrą: sienelė silpnėja, poodinės venos pradeda plėstis ir stiprėja venų varikozė.

Tiesa ta, jog lėtine venų liga serga abiejų lyčių atstovai, bet moterys serga dažniau. Šis santykis yra maždaug 1:3, vadinasi, vyrų ši liga taip pat neaplenkia. Tokį ligos pasiskirstymą lemia lyčių hormonų skirtumai.

Tiesa.

Venų varikozė – vieno iš ligos simptomų pavadinimas. Tai yra matomų poodžio išsiplėtusių venų pavadinimas.

Lėtinis venų nepakankamumas – tai veninės kraujotakos pokyčio pavadinimas. Kitaip tariant, tai yra vienas ligos vystymosi procesų pavadinimas, kuris vėliau sukelia vieno iš požymių – venų varikozės – atsiradimą.

Netiesa.

Lėtinė venų liga dažniausiai pasireiškia jauniems žmonėms ir sukelia vienokius ar kitokius nemalonumus. Vieniems ryškios ar išsiplėtusios venos yra tik estetinis trūkumas, kitiems šie pokyčiai kelia rimtesnių nusiskundimų – tinsta kojos, kamuoja mėšlungis, pakinta odos pigmentacija ar net atsiveria trofinės opos.

Taigi lėtinė venų liga turėtų būti pradėta gydyti iškart, kai tik žmogui sukelia vienokį ar kitokį diskomfortą. Faktiškai tai yra nepagydoma liga, tačiau turi būti pradėta gydyti laiku, taip pat ir recidyvavusi. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo lengviau pasiekiamas norimas efektas – simptomų sumažėjimas ar išnykimas.

Įsisenėjus ligai gydymas sudėtingesnis, o norimas rezultatas ne visada pasiekiamas arba pasiekiamas gerokai sunkiau.

Netiesa.

Ligos pradžioje tinklinės venos odoje ar poodinių venų varikoziniai mazgai ligos pradžioje gali tik atrodyti negražiai, tačiau tai – jau pirmieji ligos simptomai, įspėjantys, kad liga progresuos. Kaip jau minėta, ilgainiui diskomfortas didės, o gydymas taps sudėtingesnis.

Netiesa.

Toks sėdėjimo būdas sudaro sąlygas venose atsirasti kraujo sąstoviui dėl užspaustų venų ir sulėtėjusios ar sustojusios kraujotakos. Tai didina slėgį veninėje kraujotakoje ir veikia venų sieneles. Turint polinkį, toks sėdėjimo būdas gali lemti ligos vystymąsi, o ne atsiradimą.

Visiškai netiesa.

Bėgiojimas, kaip ir vaikščiojimas, yra pagrindinis veninę kraujotaką skatinantis veiksnys, mat susitraukdami blauzdos raumenys išspaudžia kraują iš giliųjų venų. Žengiant žingsnius suspaudžiamas pado venų rezginys – jis išsituština kiekvieną kartą kojai atsirėmus. Tai vadinamoji pado pompa.

Viena iš ligos gydymo priemonių yra kompresinė terapija. Kompresinės kojinės ir pėdkelnės pagal suspaudimo laipsnį skirstomos į klases.

Taikant kompresinę terapiją, suspaudžiamos poodžio venos, kad jose tvenktųsi mažiau kraujo, sumažėtų neigiamas slėgio poveikis poodinių venų sienelėms ir suaktyvėtų giliųjų venų kraujotaka. Taigi kompresinės kojinės nepagydo ligos, tačiau veikia ligos patologiją ir lengvina simptomus.

Netiesa.

Opa yra infekcijos vartai patologiniams sukėlėjams plisti gilyn į organizmą, yra ir didesnių komplikacijų rizika, todėl lokalus opos gydymas yra būtinas. Opa atsiranda ilgai negydant lėtinės venų ligos, todėl tai yra kraštutinė – blogiausia venų ligos stadija.

Opos gydymas, tai yra lėtinės venų ligos gydymas, turi būti kompleksinis. Nepaisant veninės kraujotakos sutrikimų, opos gydymas dažnai tampa sunkiai įveikiamas.

Šiame teiginyje yra tiesos.

Prieš 30–40 metų atliekant atvirą flebektomiją buvo šalinamos venų šakos kirkšnyje. Ilgainiui pastebėta, kad dėl to dažniau įvyksta ligos recidyvas.

Šiuolaikinė operavimo technika yra ištobulinta, todėl recidyvo rizika gerokai mažesnė. Deja, operacija neišgydo lėtinės venų ligos, todėl net ir po operacijos būtinos profilaktinės priemonės – kompresija ir venotoniniai vaistiniai preparatai.

Tiesa ta, kad ši liga paveldima.

Atlikus tyrimus įrodyta, kad sergant venų varikoze abiem iš tėvų rizika susirgti vaikams siekia apie 80 proc., sergant vienam – rizika išlieka apie 30–40 proc. Gera žinia, kad ne visi turi riziką paveldėti ligą.

Kita vertus, yra 10–15 proc. tikimybė susirgti šia liga žmonėms, kurių tėvai ar seneliai nesirgo.

Netiesa.

Šios priemonės, kaip ir kiti rizikos veiksniai, tokie kaip nutukimas, alkoholio vartojimas ar rūkymas, nesukelia lėtinės venų ligos. Tačiau šie veiksniai didina lėtinės venų ligos vystymąsi ir kelia riziką susiformuoti trombui.

Net ir sveikai moteriai rūkymas ir kontraceptinių tablečių vartojimas sukelia didelę giliųjų venų trombozės riziką.

Taip.

Hemorojus dažnai išsivysto žmonėms, besiskundžiantiems vidurių užkietėjimu.

Netiesa.

Nors maistas, kuriame yra aštrių prieskonių, siejamas su išangės deginimo pojūčiu, nėra įrodymų, kad jis sukelia hemorojų ar sustiprina jo simptomus.

Kraujavimas iš tiesiosios žarnos yra dažnas hemorojaus simptomas, tačiau tai taip pat gali būti kitų ligų, įskaitant išangės įtrūkimus, fistules, polipus, vėžį ar žarnyno uždegimą, požymis.

Nėra įrodymų, leidžiančių manyti, kad ilgas sėdėjimas sukelia hemorojų.

Tačiau sėslus gyvenimo būdas gali būti susijęs su veiksniais, kurie padidina hemorojaus išsivystymo riziką, pavyzdžiui, dėl antsvorio ar vidurių užkietėjimo.

Drąsiai galima sakyti, kai tai nėra tiesa.

Žinoma, dažniausiai hemorojumi serga žmonės, sulaukę 45–65 metų, bet tai tikrai nereiškia, kad hemorojumi negali susirgti ir jaunesni.

Tiesa, su amžiumi silpnėja jungiamasis audinys tarp išangės ir tiesiosios žarnos, tad nenuostabu, kad toks mitas egzistuoja. Pasak Nacionalinio diabeto, virškinimo ir inkstų ligų instituto, bet kokio amžiaus žmonės gali susirgti hemorojumi.

Dažna hemorojaus priežastimi tampa spaudimas išangėje, jis atsiranda dėl vidurių užkietėjimo ar viduriavimo, taip pat dėl per stipraus stanginimosi. Nepamirškime, kad hemorojus dažnai atsiranda ir nėštumo metu.

Netiesa, nes mityba daro tiesioginę įtaką.

Nuolat kartojama, kad vidurių užkietėjimas bene dažniausia hemorojaus priežastis. Su maistu svarbu gauti daug ląstelienos ir vartoti pakankamai skysčių. Dėl vandens ir ląstelienos žarnyno judesiai tampa minkštesni ir švelnesni, išvengiama stanginimosi ir vidurių užkietėjimo.

Tikrai ne visi hemorojaus atvejai baigiasi chirurginiu gydymu.

Operuoti reikia tik pačiais sudėtingiausias atvejais.

Dar vienas neįrodytas mitas, kuriam pagrįsti duomenų tiesiog nėra.

Galbūt šis mitas atsirado dėl to, kad sergant hemorojumi galima nepastebėti pagrindinio storosios žarnos vėžio simptomo – kraujavimo (sergant hemorojumi kraujavimas taip pat vienas iš simptomų). Labai svarbu žinoti šią informaciją: jei esi vyresnis nei 50 metų, šeimoje yra žmogus, kuris sirgo storosios žarnos (kolorektaliniu) vėžiu, reikėtų atsižvelgti į menkiausius simptomus, kurie apie jį signalizuotų (net jei tuo metu sergate hemorojumi ir kraujavimas gali būti to priežastis).

Apie tai reikėtų pasikalbėti ir su savo gydytoju – dėl viso pikto.

Mitas, kurį labai svarbu paneigti.

Sportas gali netgi padidinti galimybes išvengti hemorojaus. Tiesa, yra viena išimtis – sunkių daiktų ar svorių kilnojimas. Jeigu kilnosite neteisingai, galite ne tik susižeisti, bet ir paskatinti hemorojaus simptomus ar netgi padidinti riziką juo susirgti. Kai bandome pakelti daug sveriantį daiktą, slėgis organizme didėja ir veniniam kraujui sunkiau nutekėti, tad venos ima pūstis ir didėti, kol susidaro hemorojiniai mazgai.

Lengvas sportas tikrai nepakenks, priešingai – rekomenduojama būti aktyviems, daugiau vaikščioti, dirbant sėdimą darbą nepamiršti bent kas valandą pakilti nuo kėdės ir pasivaikščioti.

Hemorojus yra liga, apie kurią garsiai kalbėtis nesinori nei su šeima, nei su partneriu, nei su kitais artimaisiais. Tikriausiai yra ne vienas atvejis, kai žmogus, sergantis hemorojumi, šią ligą slepia ir tikisi, kad ji praeis savaime.

Nereceptiniai vaistai iš tiesų gali palengvinti simptomus, bet greičiausiai tik kuriam laikui. Hemorojus gali būti lėtinė liga, todėl delsti nereikėtų.

Jeigu vartodami nereceptinius vaistus po savaitės vis dar jaučiate nemalonius simptomus – laikas apsilankyti pas gydytoją.

Taip.

Hemorojus dažnai išsivysto žmonėms, besiskundžiantiems vidurių užkietėjimu.

Netiesa.

Nors maistas, kuriame yra aštrių prieskonių, siejamas su išangės deginimo pojūčiu, nėra įrodymų, kad jis sukelia hemorojų ar sustiprina jo simptomus.

Kraujavimas iš tiesiosios žarnos yra dažnas hemorojaus simptomas, tačiau tai taip pat gali būti kitų ligų, įskaitant išangės įtrūkimus, fistules, polipus, vėžį ar žarnyno uždegimą, požymis.

Nėra įrodymų, leidžiančių manyti, kad ilgas sėdėjimas sukelia hemorojų.

Tačiau sėslus gyvenimo būdas gali būti susijęs su veiksniais, kurie padidina hemorojaus išsivystymo riziką, pavyzdžiui, dėl antsvorio ar vidurių užkietėjimo.

Drąsiai galima sakyti, kai tai nėra tiesa.

Žinoma, dažniausiai hemorojumi serga žmonės, sulaukę 45–65 metų, bet tai tikrai nereiškia, kad hemorojumi negali susirgti ir jaunesni.

Tiesa, su amžiumi silpnėja jungiamasis audinys tarp išangės ir tiesiosios žarnos, tad nenuostabu, kad toks mitas egzistuoja. Pasak Nacionalinio diabeto, virškinimo ir inkstų ligų instituto, bet kokio amžiaus žmonės gali susirgti hemorojumi.

Dažna hemorojaus priežastimi tampa spaudimas išangėje, jis atsiranda dėl vidurių užkietėjimo ar viduriavimo, taip pat dėl per stipraus stanginimosi. Nepamirškime, kad hemorojus dažnai atsiranda ir nėštumo metu.

Netiesa, nes mityba daro tiesioginę įtaką.

Nuolat kartojama, kad vidurių užkietėjimas bene dažniausia hemorojaus priežastis. Su maistu svarbu gauti daug ląstelienos ir vartoti pakankamai skysčių. Dėl vandens ir ląstelienos žarnyno judesiai tampa minkštesni ir švelnesni, išvengiama stanginimosi ir vidurių užkietėjimo.

Tikrai ne visi hemorojaus atvejai baigiasi chirurginiu gydymu.

Operuoti reikia tik pačiais sudėtingiausias atvejais.

Dar vienas neįrodytas mitas, kuriam pagrįsti duomenų tiesiog nėra.

Galbūt šis mitas atsirado dėl to, kad sergant hemorojumi galima nepastebėti pagrindinio storosios žarnos vėžio simptomo – kraujavimo (sergant hemorojumi kraujavimas taip pat vienas iš simptomų). Labai svarbu žinoti šią informaciją: jei esi vyresnis nei 50 metų, šeimoje yra žmogus, kuris sirgo storosios žarnos (kolorektaliniu) vėžiu, reikėtų atsižvelgti į menkiausius simptomus, kurie apie jį signalizuotų (net jei tuo metu sergate hemorojumi ir kraujavimas gali būti to priežastis).

Apie tai reikėtų pasikalbėti ir su savo gydytoju – dėl viso pikto.

Mitas, kurį labai svarbu paneigti.

Sportas gali netgi padidinti galimybes išvengti hemorojaus. Tiesa, yra viena išimtis – sunkių daiktų ar svorių kilnojimas. Jeigu kilnosite neteisingai, galite ne tik susižeisti, bet ir paskatinti hemorojaus simptomus ar netgi padidinti riziką juo susirgti. Kai bandome pakelti daug sveriantį daiktą, slėgis organizme didėja ir veniniam kraujui sunkiau nutekėti, tad venos ima pūstis ir didėti, kol susidaro hemorojiniai mazgai.

Lengvas sportas tikrai nepakenks, priešingai – rekomenduojama būti aktyviems, daugiau vaikščioti, dirbant sėdimą darbą nepamiršti bent kas valandą pakilti nuo kėdės ir pasivaikščioti.

Hemorojus yra liga, apie kurią garsiai kalbėtis nesinori nei su šeima, nei su partneriu, nei su kitais artimaisiais. Tikriausiai yra ne vienas atvejis, kai žmogus, sergantis hemorojumi, šią ligą slepia ir tikisi, kad ji praeis savaime.

Nereceptiniai vaistai iš tiesų gali palengvinti simptomus, bet greičiausiai tik kuriam laikui. Hemorojus gali būti lėtinė liga, todėl delsti nereikėtų.

Jeigu vartodami nereceptinius vaistus po savaitės vis dar jaučiate nemalonius simptomus – laikas apsilankyti pas gydytoją.

Netiesa. Dažniausiai venų varikozė vystosi dėl įgimtų, paveldimų priežasčių.

Stovėjimas ir sėdėjimas sąlygoja kraujo sąstovį giliosiose venose, nes blauzdos raumenys nesusitraukinėja taip, kaip einant ar bėgiojant, tai yra neveikia vadinamoji raumenų pompa – pagrindinė veninės kraujotakos varomoji jėga. Atsiradus veninio kraujo sąstoviui, giliosiose venose didėjantis spaudimas pereina į poodinių venų sieneles, jos pažeidžiamos mechaniškai, prasideda uždegimas, keičiantis venų sienelės struktūrą: sienelė silpnėja, poodinės venos pradeda plėstis ir stiprėja venų varikozė.

Tiesa ta, jog lėtine venų liga serga abiejų lyčių atstovai, bet moterys serga dažniau. Šis santykis yra maždaug 1:3, vadinasi, vyrų ši liga taip pat neaplenkia. Tokį ligos pasiskirstymą lemia lyčių hormonų skirtumai.

Tiesa.

Venų varikozė – vieno iš ligos simptomų pavadinimas. Tai yra matomų poodžio išsiplėtusių venų pavadinimas.

Lėtinis venų nepakankamumas – tai veninės kraujotakos pokyčio pavadinimas. Kitaip tariant, tai yra vienas ligos vystymosi procesų pavadinimas, kuris vėliau sukelia vieno iš požymių – venų varikozės – atsiradimą.

Netiesa.

Lėtinė venų liga dažniausiai pasireiškia jauniems žmonėms ir sukelia vienokius ar kitokius nemalonumus. Vieniems ryškios ar išsiplėtusios venos yra tik estetinis trūkumas, kitiems šie pokyčiai kelia rimtesnių nusiskundimų – tinsta kojos, kamuoja mėšlungis, pakinta odos pigmentacija ar net atsiveria trofinės opos.

Taigi lėtinė venų liga turėtų būti pradėta gydyti iškart, kai tik žmogui sukelia vienokį ar kitokį diskomfortą. Faktiškai tai yra nepagydoma liga, tačiau turi būti pradėta gydyti laiku, taip pat ir recidyvavusi. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo lengviau pasiekiamas norimas efektas – simptomų sumažėjimas ar išnykimas.

Įsisenėjus ligai gydymas sudėtingesnis, o norimas rezultatas ne visada pasiekiamas arba pasiekiamas gerokai sunkiau.

Netiesa.

Ligos pradžioje tinklinės venos odoje ar poodinių venų varikoziniai mazgai ligos pradžioje gali tik atrodyti negražiai, tačiau tai – jau pirmieji ligos simptomai, įspėjantys, kad liga progresuos. Kaip jau minėta, ilgainiui diskomfortas didės, o gydymas taps sudėtingesnis.

Netiesa.

Toks sėdėjimo būdas sudaro sąlygas venose atsirasti kraujo sąstoviui dėl užspaustų venų ir sulėtėjusios ar sustojusios kraujotakos. Tai didina slėgį veninėje kraujotakoje ir veikia venų sieneles. Turint polinkį, toks sėdėjimo būdas gali lemti ligos vystymąsi, o ne atsiradimą.

Visiškai netiesa.

Bėgiojimas, kaip ir vaikščiojimas, yra pagrindinis veninę kraujotaką skatinantis veiksnys, mat susitraukdami blauzdos raumenys išspaudžia kraują iš giliųjų venų. Žengiant žingsnius suspaudžiamas pado venų rezginys – jis išsituština kiekvieną kartą kojai atsirėmus. Tai vadinamoji pado pompa.

Viena iš ligos gydymo priemonių yra kompresinė terapija. Kompresinės kojinės ir pėdkelnės pagal suspaudimo laipsnį skirstomos į klases.

Taikant kompresinę terapiją, suspaudžiamos poodžio venos, kad jose tvenktųsi mažiau kraujo, sumažėtų neigiamas slėgio poveikis poodinių venų sienelėms ir suaktyvėtų giliųjų venų kraujotaka. Taigi kompresinės kojinės nepagydo ligos, tačiau veikia ligos patologiją ir lengvina simptomus.

Netiesa.

Opa yra infekcijos vartai patologiniams sukėlėjams plisti gilyn į organizmą, yra ir didesnių komplikacijų rizika, todėl lokalus opos gydymas yra būtinas. Opa atsiranda ilgai negydant lėtinės venų ligos, todėl tai yra kraštutinė – blogiausia venų ligos stadija.

Opos gydymas, tai yra lėtinės venų ligos gydymas, turi būti kompleksinis. Nepaisant veninės kraujotakos sutrikimų, opos gydymas dažnai tampa sunkiai įveikiamas.

Šiame teiginyje yra tiesos.

Prieš 30–40 metų atliekant atvirą flebektomiją buvo šalinamos venų šakos kirkšnyje. Ilgainiui pastebėta, kad dėl to dažniau įvyksta ligos recidyvas.

Šiuolaikinė operavimo technika yra ištobulinta, todėl recidyvo rizika gerokai mažesnė. Deja, operacija neišgydo lėtinės venų ligos, todėl net ir po operacijos būtinos profilaktinės priemonės – kompresija ir venotoniniai vaistiniai preparatai.

Tiesa ta, kad ši liga paveldima.

Atlikus tyrimus įrodyta, kad sergant venų varikoze abiem iš tėvų rizika susirgti vaikams siekia apie 80 proc., sergant vienam – rizika išlieka apie 30–40 proc. Gera žinia, kad ne visi turi riziką paveldėti ligą.

Kita vertus, yra 10–15 proc. tikimybė susirgti šia liga žmonėms, kurių tėvai ar seneliai nesirgo.

Netiesa.

Šios priemonės, kaip ir kiti rizikos veiksniai, tokie kaip nutukimas, alkoholio vartojimas ar rūkymas, nesukelia lėtinės venų ligos. Tačiau šie veiksniai didina lėtinės venų ligos vystymąsi ir kelia riziką susiformuoti trombui.

Net ir sveikai moteriai rūkymas ir kontraceptinių tablečių vartojimas sukelia didelę giliųjų venų trombozės riziką.